Už žmonių su negalia sėkmės istorijų slepiasi ir stereotipai

Viktorijai nustatyta psichosocialinė negalia, kuri trukdo pasitikėti svetimais žmonėmis. Tačiau tai niekada nesutrukdė jai vertinti darbo. Jis jai visuomet reiškė daugiau – galimybę planuoti ateitį, kaupti darbo stažą, svajoti apie atostogas ar būsto atnaujinimą ir džiaugtis mažomis pergalėmis.

Šiemet Viktorija dalyvavo Užimtumo tarnybos organizuotoje profesinės reabilitacijos programoje, tačiau netrukus suprato, kad jau pasirengė grįžti į darbo rinką. Persikėlusi gyventi į miestelį netoli didmiesčio, ji įsidarbino valymo paslaugų įmonėje. Dabar moteris labiausiai vertina ramybę, gryną orą ir galimybę darbą pasiekti vos per dešimt minučių.

Tokios istorijos rodo, kad žmonėms su psichosocialine negalia darbas yra galimybė jaustis reikalingiems, savarankiškiems bei visaverčiams visuomenės nariams.

Nors visuomenė tampa atviresnė, žmonių su negalia kelią į darbo rinką lydi iššūkiai. Ne vienas darbdavys tebemano, kad tokie darbuotojai negali dirbti produktyviai ar atlikti visų pareigų pagal nustatytus reikalavimus. Taip pat vyrauja nuostata, kad jų įdarbinimas reiškia papildomas išlaidas, nuolatinę priežiūrą ar specialių darbo sąlygų užtikrinimą. Nors Užimtumo tarnyba teikia paramą darbo vietų pritaikymui, tokioms investicijoms ryžtasi tik nedidelė dalis darbdavių.

Dažniausiai įsidarbina jaunesnio amžiaus asmenys, turintys lengvesnę intelekto ar psichosocialinę negalią. Nors skeptiško požiūrio dar netrūksta, vis daugiau darbdavių ryžtasi suteikti galimybę tapti komandos dalimi.

Ilgas kelias iki pirmojo darbo

Dar viena sėkmės istorija – Mariaus. Vyras turi intelekto negalią ir kelerius metus kartu su mama lankėsi pas Užimtumo tarnybos atvejo vadybininkę Kristiną Svetikienę. Nors socialinių partnerių ir specialistų pasiūlymų netrūko, didžiausia kliūtimi tapo mamos atsargumas ir abejonės dėl sūnaus gebėjimų dirbti.

Tuo metu socialinėse dirbtuvėse Marius jau buvo pasiekęs maksimalias savo galimybes ir jam reikėjo naujų iššūkių. Galiausiai pavyko susitarti dėl pakuočių rūšiuotojo darbo. Nepaisant pradinių artimųjų abejonių, šiandien vyras sėkmingai dirba.

Panašių iššūkių patyrė ir Vaida, turinti psichosocialinę negalią. Ji ne kartą registravosi Užimtumo tarnyboje, vėliau registraciją nutraukdavo, abejojo savo galimybėmis ir blaškėsi ieškodama tinkamiausio kelio.

Lūžis įvyko tuomet, kai moteris pakeitė gyvenamąją vietą ir išsiskyrė su vyru. Pradėjusi savanoriauti Vaida sulaukė daug teigiamų atsiliepimų apie savo empatiją ir gebėjimą bendrauti su žmonėmis. Šiuo metu ji dalyvauja profesinėje reabilitacijoje ir netrukus įsidarbins individualios priežiūros darbuotoja.

Kantrybė ir pasitikėjimas duoda rezultatų

Pasak atvejo vadybininkės Kristinos Svetikienės, darbas su žmonėmis, turinčiais psichosocialinę ir intelekto negalią, reikalauja kantrybės, kūrybiškumo ir gebėjimo prisitaikyti prie individualios situacijos.

„Kartais žengiame vieną žingsnį į priekį ir du atgal. O kartais žmonės juda į priekį šuoliais. Darbdaviai jau kitaip žiūri į žmones su negalia, tačiau save kartais nuvertina patys žmonės arba juos pernelyg globoja artimieji. Man svarbiausia, kad žmogus susitiktų ir pasikalbėtų su darbdaviu. Dažnai po tokio pokalbio abi pusės pakeičia savo nuomonę“, – sako K. Svetikienė.

Vis dėlto ne visi klientai yra pasirengę dirbti iš karto. Žmonės, kurių negalia reikšmingai veikia kasdienį gyvenimą, po konsultacijų kartais atsisako paslaugų arba nusprendžia darbo paieškas atidėti vėlesniam laikui.

Pasitaiko ir situacijų, kai patys klientai ar jų artimieji turi pernelyg didelių lūkesčių dėl būsimos darbo vietos. Kai kurie norėtų dirbti darbus, kurių dėl sveikatos būklės ar saugumo reikalavimų atlikti negali. Todėl specialistai, siūlydami darbo vietas, atsižvelgia į kiekvienam žmogui nustatytą dalyvumo lygį bei galiojančius darbo apribojimus.

Ypatingo dėmesio reikalauja žmonės, turintys įgytą psichikos negalią. Sunkios depresijos, šizofrenijos ar kitų rimtų diagnozių atvejais žmogaus būklė gali keistis: sudėtingus laikotarpius keičia stabilumo ir pagerėjimo etapai.

Tokiose situacijose atvejo vadybininkai kartu su klientu darbo pradeda ieškoti tik tada, kai žmogus tam būna pasirengęs. Specialistų teigimu, tokia dinamika yra natūrali šių žmonių gyvenimo dalis, todėl darbo paieškos procesas vyksta etapais.

Tuo metu žmonės, kurie dėl sunkios negalios šiuo metu negali dirbti, skatinami lankyti socialinių partnerių organizuojamas dirbtuves ar užimtumo centrus. Vis dėlto tokių paslaugų pasiūla dar nėra pakankama visiems norintiems.

Konsultantai pastebi, kad šiems žmonėms itin svarbu būti bendruomenėje, bendrauti, išeiti iš namų ir jaustis reikalingiems. Net ir tada, kai darbas kol kas nėra reali galimybė, užimtumas ir socialiniai ryšiai tampa svarbia gyvenimo dalimi.

Kompleksinės pagalbos poreikis

Užimtumo tarnybos patirtis rodo, kad sėkmingai žmonių su negalia integracijai į darbo rinką neužtenka vien individualių pastangų. Reikalingas nuoseklus institucijų, socialinių partnerių, darbdavių, užimtumo centrų ir bendruomenių bendradarbiavimas.

Nors pokyčiai vyksta, jie kol kas nėra tokie spartūs, kokių norėtųsi. Vis dėlto Viktorijos, Mariaus ir Vaidos istorijos rodo, kad suteikus reikiamą pagalbą, pasitikėjimą ir galimybę, žmonės su negalia gali sėkmingai dirbti, kurti savarankišką gyvenimą ir prisidėti prie visuomenės taip pat, kaip ir visi kiti.