Tada ir dabar: nelaimės užgrūdintas ukmergiškis perrašo gyvenimo istoriją
Prieš dvejus metus su Karoliu Švelniku kalbėjomės apie neseniai įgytą paklausią suvirintojo specialybę, mėgstamą darbą, pomėgį keliauti ir sportuoti. Tuomet 30-ties sulaukęs vyras pasakojo ir apie motociklo avariją, po kurios neteko kojos ir buvo priverstas vėl mokytis vaikščioti. Dabar Užimtumo tarnyboje jis dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, džiaugiasi lanksčiu darbo grafiku, stabiliu atlyginimu ir kuria naujus gyvenimo planus.
Karolis prisimena, kad po pirmojo pokalbio jis aplankė Turkiją, Egiptą, Norvegiją, Vokietiją, visas kaimynines šalis ir didžiausią įspūdį palikusią Olandiją. Atsirado ir naujų tradicijų, pavyzdžiui, Naujųjų metų rytą išsimaudyti lediniame vandenyje ar šokti su guma nuo tilto.
„Dalinuosi savo istorija norėdamas kiekvienam priminti, jog negalia pakeičia planus, bet nesugriauna gyvenimo. Žengi pirmą žingsnį, o vėliau viskas klostosi savaime. Tą patariu ir kitiems, susidūrusiems su panašia patirtimi“, – sakė K.Švelnikas, užsiminęs, kad šią vasarą daugiausiai laiko praleido įsigytame sodo namelyje, kur jau įsirengė naują terasą.
Šiemet Karolis dar nori padirbėti suvirintoju, o kitąmet svarsto su Užimtumo tarnybos parama įgyti elektriko specialybę. Apie norą tobulėti visą gyvenimą Karolis minėjo ir ankstesnio pokalbio metu. Neatmeta jis galimybės pasinaudoti ir parama verslui kurti.
Artimiausiuose vyro planuose – trumpos atostogos su šeima prie Viduržemio jūros ir siekis šviesti visuomenę apie negalią: „Neslepiu po rūbais kojos protezo, nes šiltuoju sezonu būtų dar sunkiau vaikščioti. Keista, bet visuomenėje dar susiduriu su tėvų pastabomis, kad taip galiu išgąsdinti vaikus. Visgi mažiesiems užtenka tik pasakyti apie avariją ir dėmesys būna nukreiptas į žaidimus.“
Prisiminkime Karolio Švelniko istoriją, pasakotą prieš dvejus metus.
Užimtumo tarnyboje Karolis nusprendė baigti suvirintojo mokymo programą ir jau ne pirmą mėnesį dirba Ukmergės įmonėse. „Norėjau įgyti paklausią specialybę, daug domėjausi, kokių darbuotojų ieško miesto darbdaviai. Kol kas nesigailiu, kad pasirinkau būtent suvirintojo profesiją. Tai – gerą atlyginimą ir darbo vietą garantuojantis pasirinkimas. O vėliau neatmetu galimybės persikvalifikuoti, nes gyvenimas nestovi vietoje ir rinkoje gali prireikti kitokių specialistų“, – pasakojo pašnekovas, pridurdamas, kad tai yra ketvirtoji jo profesija.
Baigęs automechaniko, smulkiojo verslo organizavimo, pramoninio verslo vadybininko patarėjo profesinį mokslą, Karolis savo pašaukimą atrado kariuomenėje. Per septynerius metus pabuvojo pėstininku, kulkosvaidininku, vairuotoju, skyriaus vadu. Jis prisimena, kad nuolat buvo sudaromos galimybės mokytis, stažuotis užsienyje. „Kito plano neturėjau – kariuomenėje turėjau dirbti iki pensijos“, – sakė pašnekovas.
Bet planus sugriovė nelaimingas įvykis – pasivažinėjimas motociklu ant šlapio asfalto. Atsimušęs į kilometrus nurodantį stulpelį, Karolis neteko kojos. „Džiaugiuosi, kad visą laiką išlikau sąmoningas, todėl nepatyriau staigmenos po operacijos. Vilniuje medikai pasakė, kad kojos nebesugrąžins, o ir kita buvo su atvirais lūžiais. Tada supratau, kad metas kurti naujus ateities planus. Manau, kad geras karinis psichologinis pasirengimas neleido palūžti“, – prisiminė jis.
Gydymas ir reabilitacija užtruko metus. „Gyvenime nuolat stengiausi tobulėti, o dabar teko iš naujo mokytis vaikščioti su kojos protezu. Bet viskas pavyko ir sparčiai judėjau pirmyn – pasirinkimo lyg ir neliko“, – sakė Karolis, prisimenantis įvykius visiškai abejingai.
Pradėjęs mokytis Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre Karolis turėjo rinktis: kasdien į praktinius užsiėmimus važinėti iš Ukmergės ar apsigyventi bendrabutyje. „Pasirinkau pastarąjį variantą, nors bet kokiu atveju Užimtumo tarnyba kompensuodavo kelionės ar apgyvendinimo išlaidas. Vėliau prasidėjo praktika pas būsimą darbdavį, kurį pats susiradau. O po kelių mėnesių perėjau dirbti į kitą įmonę, nes pasiūlė geresnes sąlygas“, – profesijos paklausą akcentavo pašnekovas, pridūręs, kad neįgalumas visiškai netrukdo atlikti darbo funkcijas.
Į ateitį ukmergiškis žvelgia paprastai. Jei ateityje nebepatiks darbas ar profesija taps nepaklausi, imsis kažko kito: „Kai suteikiama galimybė nemokamai praplėsti savo žinių bagažą, reikia tuo pasinaudoti. Nežinia, kur gali nuvesti keliai. Kuo daugiau mokėsi – tuo labiau būsi reikalingas. Net ir pandemija parodė, kad vienos profesijos visam gyvenimui dažniausiai neužtenka“, – mintimis dalijosi trisdešimtmetis pašnekovas, regis net neprisimindamas, kad prieš kelis metus nereikėjo kurti naujų planų ateičiai.
