Po likimo išbandymų – darbas su ypatingais Užimtumo tarnybos klientais

Vilniuje dirbanti Užimtumo tarnybos atvejo vadybininkė Julija Mažeikaitė puikiai žino, kaip jaučiasi negalią turintys klientai, kuriems ji padeda kiekvieną dieną. 47-erių moteris kadaise pati patyrė insultą, tačiau pamažu susigrąžino pilnavertį gyvenimą ir atrado prasmingą veiklą.

J.Mažeikaitei teko trejus metus iš naujo mokytis kalbėti, vaikščioti. „Įsitikinau, kad net po tokių ligų žmonės gali gyventi pilnavertį gyvenimą“, – sakė specialistė, dabar aptarnaujanti darbo rinkai besirengiančius žmones, kurių dauguma turi negalią.

Žmonių su negalia aptarnavimas – ypatingas. Dažniausiai jie susiduria su motyvacijos, socialinių įgūdžių trūkumu, kitiems ir sveikata sutrukdo užimti norimą darbo poziciją.

„Kiekvienas ateina su istorija, kurią analizuojame kartu. Bendraujame kaip komanda, įtraukiame socialinių partnerių pagalbą. Visada tikėjau, kad sėkmingus rezultatus lemia tik bendras darbas. Džiaugiuosi kiekvieno kliento sėkme, prie kurios galėjau prisidėti“, – kalbėjo Užimtumo tarnybos atvejo vadybininkė.

Pašnekovė neslepia, kad iki šiol žodis „negalia“ darbdaviams kelia siaubą dėl nežinomybės, o jų reakcija po pokalbių apie pasirinktą kitą kandidatą nebestebina. Tą ji žino pati: ilgametę patirtį administracinėje srityje turinti moteris darbo paieškas pradėjo 2022 m. gruodį užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje.

Dažniausiai darbo ieškojo savarankiškai, vaikščiojo į pokalbius, kuriuose kartais paskutinį klausimą darbdaviui užduodavo pati: „Ar pastebėjote, kad gyvenimo aprašyme esu pažymėjusi, jog esu su negalia?“ Julija nesistengė nuslėpti šio fakto, bet ir toliau stebėjo skaudžią tikrovę, kai daugelis kandidatų įsidarbindavo tik šio fakto neatskleisdami.

Viskas pasikeitė po vieno skambučio iš Užimtumo tarnybos. Aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčiai J.Mažeikaitei buvo pasiūlyta apsilankyti Vilniaus klientų aptarnavimo departamento atvirų durų dienose.

„Stebėjausi, kad taip šiltai specialistai pasakojo apie būsimą darbą. Ne tik pasakojo, bet ir aprodė darbo vietas. Jutau, kad tai – man. Ir jau šių metų balandį pradėjau dirbti įdarbinimo konsultante, o po 3 mėnesių tapau atvejo vadybininke“, – pasakojo ji.

Darbuotojos gebėjimus greitai mokytis, užmegzti pokalbį ir įgauti pasitikėjimą pastebėjo vadovai. Savoji patirtis ir noras padėti kitiems leidžia atrasti savo darbe prasmę, nes, kaip prasitarė pašnekovė, mažiausiai savo darbe ji norėtų monotonijos.

„Anuomet girdėjau nemažai medikų šnabždantis, kad naivu tikėtis pilnaverčio gyvenimo po insulto. Tada viskas priklausė nuo mano užsispyrimo, kai mažais žingsniais judėjau į priekį, vėl pradėjau vairuoti, lankytis darbo pokalbiuose“, – prisiminė J.Mažeikaitė.

Progresas – akivaizdus: vonios kambarį prieš kelerius metus išvalydavo per kelias dienas, o dabar pakanka dviejų valandų. Moteris kasdien automobiliu vyksta į darbą, buitį stengiasi tvarkytis pati, nors padeda šeima. Tenka lankytis ir pas medikus, kurie tik vėliau nustatė, jog insultą sukėlė miego apnėjos priepuoliai. Ir nors iki šiol ji kasnakt miega su specialia kauke, gyvena pilnavertį gyvenimą. Po darbų lieka laiko ir keturiems anūkams. 

„Stebinau manikiūrą man atliekančią specialistę, kai net pradėdama grįžimą į įprastą gyvenimą nepamiršdavau pasirūpinti smulkmenomis. Po insulto kiekviena detalė kuria viltį, teikia optimizmo, tuo dalinuosi ir su kiekvienu klientu“, – sakė J.Mažeikaitė.