Likimo smūgių užgrūdinta vilnietė išmoko padėti ir sau, ir kitiems

Į Užimtumo tarnybą prieš dvejus metus Marija Žugina atėjo turėdama konkretų tikslą – dirbti, tobulėti ir padėti žmonėms, nors pati dėl sveikatos problemų turėjo nustatytą riboto dalyvumo lygį.

Moteris didžiąją karjeros dalį praleido prekyboje. Dirbo direktore, vedėja, pardavėja ir sandėlio vedėja. Dėl sveikatos problemų teko palikti barmenės darbą. Savo lėšomis baigusi masažuotojų kursus, savarankiškai negalėjo susirasti darbo. Užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, kad tobulintųsi šioje srityje, bet jai buvo pasiūlyta persikvalifikuoti ir įgyti slaugytojo padėjėjo kvalifikaciją. Ją įgijusi įsidarbino Santaros klinikose.

„Metus dirbu slaugytojo padėjėja. Nors ir sunku, patinka darbas vidaus ligų skyriuje. Turiu puikią vadovę. Vien dėl to norisi keltis ir važiuoti į darbą. Neiškeičiau jo į pasiūlymą dirbti privačioje klinikoje. Daug kontaktuoju su sergančiais sunkiomis ligomis, norisi jiems palengvinti situaciją. Su ligoniais dirbantys turi mylėti žmones,“ – pasakojo 59 metų moteris.

Viskas pakrypo netikėta linkme, nes dalis aukštesnes pareigas užimančių kolegų elgėsi nepagarbiai su, anot jų, žemiausio lygio darbuotojais. Marija sakė jautusi vadovybės palaikymą, bet kasdieninis psichologinis spaudimas vertė palikti šią darbo vietą.

„Stebiuosi, kad šiuolaikinėje visuomenėje dar atsiranda tokių, kurie nevertina kito žmogaus pastangų. Slaugytojo darbas sunkus – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Dažniausiai esame paskutiniai, kurių ranką prieš mirtį delne laiko pacientai. Maitiname juos, kalbamės, o vėliau atsisveikiname“, – kalbėjo M. Žugina.

Darbą palikti paskatino ir šeimyninės aplinkybės, kai teko slaugyti 92 metų anytą. Tada Marija ypač džiaugėsi turėdama tokią kvalifikaciją, leidusią palengvinti paskutiniuosius artimo žmogaus metus.

Visgi ši mirtis buvo tik pirma nelaimė šeimoje. „Su vyru pasivaikščiojome, grįžome namo ir jis nebegalėjo pakilti nuo lovos. Skambinau greitajai pagalbai, laukiau, kol pagaliau atvyks reanimacijai pasiruošęs personalas. Užtruko gerokai ilgiau, nei tikėjausi. Visą tą laiką vyrui dariau širdies masažą, kurio išmokau slaugytojo padėjėjų mokslų metu“, – pasakojo ji.

Tąkart pavyko išvengti nelaimės, bet po savaitės vyras mirė. Po laidotuvių sugrįžo mintys apie darbą. Moteris nusprendė, kad būtinai turi įgyti vairuotojo pažymėjimą. Tačiau paūmėjo jos pačios sveikatos problemos, teko iškęsti ligoninių ir reabilitacijų maratoną.

Marija planų neišsižadėjo. Šiais metais nusprendė grįžti prie savo pašaukimo: gydomojo masažo specialistės pareigų. Sudalyvavo Užimtumo tarnybos remiamojo įdarbinimo priemonėje, o dabar dirba savarankiškai grožio salone.

„Slaugytojo padėjėjo kvalifikacija padėjo suprasti, kad mano kelias aiškus – padėti žmonėms. Atlikdama masažą pamirštu problemas, net mano pačios nugaros skausmai sumažėja. Tai – ne darbas, o mano gyvenimo būdas“, – pasakojo Marija, laisvalaikį dažniausiai praleidžianti mokydamasi naujų masažo technikų.

Ji planuoja skirti laiko nepamirštam tikslui – užsiregistravo į nemokamus vairavimo kursus žmonėms su negalia. O jei atsiras galimybė, pasinaudos Užimtumo tarnybos parama ir tobulins kompetencijas, šįkart – masažo srityje.