Laura konsultuoja klientus, turinčius įvairias negalias, tarp jų ir psichosocialinę ar intelekto. Pasak jos, pastarųjų klientų daugėja, ypač tarp jaunų žmonių.
„Pagrindinis iššūkis dažnai nėra žmogaus sveikatos būklė. Daug didesne kliūtimi tampa išankstinės nuostatos. Darbdaviai ieško „motyvuoto ir tinkamo“ darbuotojo, tačiau kartais neįvertina, kad žmogus su negalia gali pasiūlyti išskirtinį lojalumą, atsakomybę ir norą išsaugoti suteiktą darbo vietą. Patirtis rodo, kad daugelis tokių darbuotojų labai vertina savo darbą“, – pasakoja Laura Ulmienė.
Vis dėlto darbdavius neretai stabdo baimė dėl galimų sunkumų, nežinojimas, kaip pritaikyti darbo aplinką, ar įsitikinimas, kad darbuotojo su negalia įdarbinimas pareikalaus didelių investicijų. Tačiau praktikoje pritaikymai ne visada yra sudėtingi ar brangūs. Kartais žmogui pakanka lankstesnio darbo grafiko, reguliarių pertraukų, ramesnės darbo aplinkos ar mažesnio dirgiklių kiekio.
Nuo išlikimo iki socialinės atsakomybės
Atvejo vadybininkė situaciją darbdavių bendruomenėje lygina su Maslow poreikių piramide. Pasak jos, dalis smulkesnių regiono verslų vis dar orientuojasi į bazinius poreikius – siekia užtikrinti veiklos tęstinumą, pajamas ir stabilumą neapibrėžtomis ekonominėmis sąlygomis.
Organizacijoms augant ir stiprėjant, daugiau dėmesio skiriama vidiniams procesams, darbuotojų paieškai, išlaikymui ir įmonės įvaizdžiui. Tuomet atsiranda didesnis susidomėjimas ir galimybėmis įdarbinti žmones su negalia – subsidijomis, darbo vietos pritaikymu bei kitomis Užimtumo tarnybos teikiamomis paramos priemonėmis.
Aukščiausiame organizacijos brandos lygmenyje darbuotojų įvairovė suvokiama ne kaip pareiga ar papildoma administracinė našta, bet kaip vertybė ir socialinės atsakomybės dalis. Tokie darbdaviai žmogų su negalia mato pirmiausia kaip bendruomenės narį, potencialų kolegą ir darbuotoją, galintį prisidėti prie organizacijos veiklos.
Sėkmės istorijas tenka kurti kantriai
Žmonių su negalia kelias į darbo rinką dažnai yra ilgesnis ir reikalauja daugiau kantrybės, individualaus dėmesio bei palaikymo.
Neseniai įsidarbinęs Lauros klientas turi autizmo spektro sutrikimą. Vien tam, kad jis pradėtų bendrauti su atvejo vadybininke, prireikė maždaug pusės metų. Didelę reikšmę šiame procese turėjo ir mamos palaikymas. Galiausiai, kartu su paslaugų darbdaviams konsultantu Stasiu Plūkiu, vaikinui pavyko surasti darbo vietą ramioje aplinkoje, kurioje nereikia intensyvaus tiesioginio bendravimo. Šiandien jis dirba su vaizdo stebėjimo medžiaga – peržiūri vaizdo įrašus ir sėkmingai atlieka jam patikėtas užduotis.
Kita Lauros klientė taip pat rodė didelį entuziazmą ir norą dirbti. Jai buvo organizuota praktika, o darbdavys liko patenkintas jos darbu. Vis dėlto dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių moteris kuriam laikui nutolo nuo darbo rinkos. Vėliau ji pradėjo lankyti socialines dirbtuves, kurios padėjo atkurti socialinius ryšius ir sustiprinti pasitikėjimą savimi. Nors pirmasis bandymas įsidarbinti valytoja nutrūko dėl sveikatos problemų, svarbiausia – pirmasis žingsnis jau buvo žengtas. Darbo paieškos tęsiamos.
Šios istorijos rodo, kad kelias į darbo rinką ne visada būna tiesus. Kartais reikia kelių bandymų, papildomo palaikymo ir laiko, kad žmogus atrastų jam tinkamą darbo vietą.
Ko galime pasimokyti iš kitų ES šalių?
Užimtumo tarnybos atvejo vadybininkė teigia, kad Lietuva šioje srityje nėra išskirtinė. Panašios kliūtys kyla ir kitose Europos šalyse – visuomenės nuostatos keičiasi lėčiau, nei norėtųsi, o darbdaviams vis dar trūksta žinių ir praktinės patirties apie žmonių su negalia įdarbinimą.
Kaip vieni iš gerųjų pavyzdžių dažnai minimos Švedija ir Suomija. Šiose šalyse negalios politika grindžiama žmogaus teisėmis, lygybe ir įtrauktimi, daug dėmesio skiriama savarankiškam gyvenimui, pagalbai bendruomenėje ir žmogaus galimybių stiprinimui.
Lietuva taip pat juda šia kryptimi. Plečiamos bendruomeninės paslaugos, kuriami apsaugoto būsto modeliai, steigiamos socialinės dirbtuvės ir savarankiško gyvenimo namai. Nors šie pokyčiai kartais sulaukia visuomenės abejonių ar pasipriešinimo, praktika rodo, kad žmonių įtrauktis į bendruomenę gali būti gerokai sėkmingesnė, nei iš pradžių tikimasi.
Prie šio pokyčio prisideda ir Užimtumo tarnyba – žmonėms su negalia ir darbdaviams teikiamos įvairios paslaugos ir taikomos pagalbos priemonės: profesinė reabilitacija, įdarbinimo subsidijos, lydimoji pagalba, darbo vietų pritaikymas ir kitos priemonės.
Anot Lauros Ulmienės, žmonių su negalia dalyvavimas darbo rinkoje ateityje taps vis aktualesnis ne tik socialiniu, bet ir ekonominiu klausimu.
„Vis daugiau jaunų žmonių su negalia taps potencialiais darbuotojais. Todėl sąlygas jų dalyvavimui darbo rinkoje turime kurti jau šiandien. Kartais žmogui reikia ne ypatingos darbo vietos, o tiesiog galimybės parodyti, ką jis gali“, – sako Laura Ulmienė.