„Ankstesniame darbe susidūriau su mobingu, kuris pasireiškė skundais, nuolatine kontrole ir kitais „pagalio kaišymais į ratus“. Išėjusi iš darbo ilgą laiką negalėjau atsigauti, o bandyti ieškoti naujos veiklos trukdė baimė vėl išgyventi tas pačias emocijas“, – pasakojo Renata.
Kol abejojo savo galimybėmis grįžti į darbą, ji pradėjo mokytis Alytaus dailiųjų menų mokykloje, kur labiausiai sudomino audimas. Ten dar kartą moteris įsitikino, kad anksčiau įgyta siuvėjos specialybė ir tokio pobūdžio darbas jai ne prie širdies.
Palaikoma vyro ji ir stengėsi atsigręžti į savo meninę pusę, bet psichologinė savijauta ją stabdė kiekviename žingsnyje. Namuose iki šiol guli nesurinktos didžiosios audimo staklės, į kurias buvo sudėta daugybė planų.
Kai po tiek metų Renata Jonuškienė ryžosi keisti savo gyvenimą, nepasitikėjimas buvo pirma jos žinutė, kurią atsinešė į Užimtumo tarnybą.
„Mano konsultantė buvo labai supratinga, nesmerkė ir iš karto pasiūlė galimybę naudotis pagalba. Visuomet liksiu jai dėkinga“, – sakė moteris.
Konsultantė Rasa pasiūlė dalyvauti užimtumo didinimo programoje ir pasinaudoti psichologo paslaugomis. Po jų moteris buvo pasiruošusi judėti į priekį – aktyviai įsitraukė į organizuojamas veiklas ir dalyvavo savanorystės mugėje. Šioji ir buvo žingsnis į naują užimtumo etapą.
Alytaus kultūros centre ji pradėjo savanoriauti. Pasakodama apie kolegas moteris iki šiol negali patikėti, kaip šiltai buvo priimta. Puikiai jai pavyksta sutarti ir su savanoriauti ateinančiais moksleiviais.
Darbas nuolat vyksta tarp žmonių: Renata įleidžia žiūrovus į salę, dirba ir rūbinėje, bet po ankstesnės profesinės patirties ji džiaugiasi. Juolab, kad nuo vasario pradžios jai čia pasiūlytas terminuotas darbas.
„Suprantu, kad viskas staiga nepasikeičia, bet judu į priekį ir žinau, ko pirmiausia prašysiu sugrįžtančio iš užsienio vyro – surinkti audimo stakles. Pradėjus dirbti atgimė ir noras daugiau skirti laiko prasmingam laisvalaikiui“, – teigė R. Jonuškienė.
#SėkmėsIstorija
